BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Meksikietiškų serialų hipnozė. O šventas Alache!

Paauglė(?) Chadė- nenuorama arabė, gyvenusi Amerikoje, todėl dabar esanti galvos skausmas ne tik savo žilam dėdulei, bet ir visam Makaronui (t.y. Marokui). Ji griauna pastatus, valgo žmones, stato smėlio pilis dykumose… (ššaa, vaizduote, užteks smarkauti, bo pačią ištremsiu dykumon) Kartą ji sutinka amerikoną Luką *ji dievina jų tarimą: Liukas, hah* ir karštai, lyg įkaitusia keptuve per galvą, jį pamilsta. Jis irgi. Bet ji negali su juo susitikinėti- tai draudžia musulmonų religija ir įstatymas. Kodėėl? Porelė pradėjo pabėgti-grįžti-verkti-džiaugtis-išsiskirti-susitikti-išsiskirti-susitikti ir dar daug daug kartų taip pat. Galiausiai jie išsiskiria, Chadė išteka už surauktaveidžio Saido, o Lukas veda ryžą Marisą. Po dvidešimties metų jie vėl susitinka, abu turi po vaiką, bet negali susieti savo likimų *vai, kaip gražiai pasakė*, nes jiems trukdo jų sutuoktiniai, kurie, beje, yra meilužiai. Taip pat jiems trukdo surauktaveidžio Saido dėdė Kibirinis (kepurė kibiro formos), žilas dėdulė, ir šiaip, visas pasaulis, taigi taip ir turi būti, jo?

Ah, tiesa, iš nai nuostabiausio serialo fronto: pabaiga netoli. *neverkit, neverkit, bus gi tų serialų*. Silikoninė beprotė pusiau numirus, iškrypėlis plikis nešioja peruką (krachas viskam), Mr. psichopatas *damn… norėjo pasakyti psichiantras, vat* nugalabytas. Tik niekas nežino kieno tai darbas. Atsiliepkit, žmonės, kas išgelbėjo pasaulį? Estrelita Marinita negali vaikščioti, bet, kertu lažybų, tuojau stebuklingai atsistos ant savo pačios kojyčių. Atsiprašau, Viktorai kažkoks, kaipgi mes be tavęs?! Taigi tataigi, Lakštingala pasėdėjo kalėjime, paturėjo daug moteraičių, dabar su Estrelita burkuoja. Visi laimingi: vaikai grįžo, bla bla, geria šampaną (aš irgi mėgstu limonadą) ir t.t.t.t.

Užmečiau akį ir į Naisių vasarą. Galiu pasakyti tik tiek: jei pavadinčiau savo močiutę Baba, ji nudobtų mane kiaurasamčiu.

Pabaigai. jei staiga rastumėte šimtą litų, bet pakeliui juos iš jūsų pavogtų, žinokit- tai Alachas. Juk jis viena ranka guodžia, kita- muša.

J.

Rodyk draugams




Televizija skelbia: Radži, tu- šiknius! Arba “Kaip šauksi, taip atsilieps”

Faktas: visos žmonijos kredo- “Tu būk altruistas, o aš susilaikysiu”.

Šiomis dienomis dėmesį atkreipiau į kelis kvailų laidų anonsus. Radžimamapaleistaiškalėjimooooo!!!! Sensacija visiems. Tik ne man. Būūga.

Dabar prie reikalo. Kas pastebėjo, kas ne, bet šiuo metu visuomenės dauguma plaka Radžį. Ne kumščiais, bet žodžiais. Ir pilasi klausimai lyg iš gausybės rago: “Kodėl JIS nepriima savo motinos???” Žmonės, pamiršote patarlę “Kaip šauksi, taip atsilieps”? Palikusi savo sūnų vaikų namuose dabar ji tikisi, kad Radžis jai padės. Aš taip nemanau. Galbūt jūs mane palaikysit kokia ciniška, nesupratinga ar blalala, bet kur teisybė? Palikdama vaiką globos namuose, motina savaime praranda visas teises į jį. Vaikas taip pat nebėra kaip nors su ja susijęs (neįskaitant kraujo ryšių), jai įsipareigojęs. Neglobodama jo vaikystėje, motina “atleido” jį nuo pareigos globoti ją senatvėje. Lengva kaip du kart du.

Dabar aš purtausi, nes bandau gerti juodai juodą arbatą. Pamiršau ištraukti pakelį. :D

Man niekas nerūpi, niekasnerūpiniekasnerūpi… *šypt*. Kalėdų senelis negrąžino vasaros, todėl to paties paprašysiu Šulijos. *juokiasi* Kitaip pradėsiu terorizuoti. hah.

David Tavare- Summer (stupid song, but…)

Train- Hey, Soul Sister (Who want to be my soul sister?:D)

Išsiilgusi vasaros, J.

Rodyk draugams




[Ne]Kalėdiški Kalėdų norai

Noriu…

Kad A niekada negrįžtų iš Londono. Tegu ten ir pūva. Kvailas, savanaudis, dviveidis šiknius! Tokiu būdamas jis manosi esąs nuostabus ir nepakeičiamas draugas.

Kad sniegas užverstų visus kampus, palei kuriuos rūko klasiokai. Galbūt tada aplink nesmirdės, kaip rūkymo kambarėlyje?

Kad visa žmonija užmirštų, jog egzistuoja toks mokslas kaip chemija.

Kad Naglis Šulija manęs pasigailėtų ir atitemptų į Lietuvą pavasarį. Esu didžiausia šilumamėgė visame pasaulyje.

Kad mano kompas nustotų kvailioti ir nebebūtų toks lėtas, kaip dabar, t.y. kaip vėžlys.

Kad man pagaliau pradėtų kvepėti Kalėdomis. Jos taip arti, o aš dar jų nejaučiu.

Kad ant stalo atsirastų maišas mandarinų, puodelis karšto šokolado ir sausainiai.

[pradėjusi visai nekalėdiškai, įrašą ji pabaigė priešingai. Dabar mąsto, ką tokio nuostabaus čia pridėjus. Mąstyk kaip žvaigždė... Mąstyk kaip žvaigždė...]

Noriu taikos pasauly!!!

[gilus atodūsis]

lovely…

Rodyk draugams




Išgraušk, boksininke, aš jau penkias minutes karatistė!

Mano draugė E lyg patrakusi domisi Japonija ir viskuo, kas su ja susiję. Ta prasme: suši, tie įdomūs pagaliukai (pasirodo, jais reikia valgyti. Įsivaizduojat?), meditacijomis ir, o siaube, karatė. Ne gana to, kad pati kartais suskelia kokį įdomiai skambantį ir man visiškai nesuvokiamą žodį, ji norėjo ir mane į tą balą už plaukų pamerkti. Iš pradžių ėmėsi Japonų žodynu, bet nieko nepešusi panaudojo karatė veiksmus. Ne, ji manęs nemušė, o sumanė išmokyti siauraakių savigynos būdų. Pasidaviau. Neilgai trukus, į pamokėlę įsiveržė Boksininkas ir R. Iš mano pastangų jie juokėsi lyg iš Šapranausko juokelių, o po griuvimo į košę beveik apsiverkė, matyt, juoko limitas pasibaigė. Asilai, haha. Pasibaigus mano kantrybei, nutraukiau pamoką ir paprašiau Boksininko padaryti špagatą, nepadarė. Pasijaučiau lyg vaikas, gavęs saldainį, ir pareiškiau: “Tu nemoki padaryti špagato, aš nemoku muštis.” Pamaniau- apsiramino. Bet kur tau! Po kelių minučių jis pasiūlė išbandyti mano, kaip karatistės sugebėjimus. Taigi, įsivaizduokit: Ponas “aš boksininkas ir aš kietas” ir panelė “slėpk dantis, nes aš jau penkios minutės kaip karatistė” sustojo puolimo pozomis. Jam bestovint kaip stulpui, kažkokiu būdu sugebėjau “pravožti” pro šalį, bet, taip sakant, 157993-as kartas nemeluoja, todėl kažkas iš aukščiau man pagelbėjo ir kaip reikiant užvožiau per jo gražų snukelį. Be panikos! Jokio kraujo, jokių lūžusių kaulų nebuvo. Einam prie moralo. O moralas toks: nespręsk apie knygą pagal viršelį, arba “ir tokia penkias minutes karatistė kaip aš gali nuversti vyrus mūrus ąžuolus. nokautas”

Bai’bai

Rodyk draugams




Žvakučių jūra mano mintis supuoja. Ilgesys.

Kiekvienos vėlinės man- ilgesio ir minčių metas. Sutemus aš žirglioju ant šalia esančio kalno, nuo jo matyti kapinės. Tai lyg tradicija. Kiekvienais metais stebiuosi tuo vaizdu. Gausybė spindinčių žiburėlių prikausto žvilgsnį, sutelkia mintis ties vienu tašku. Tai man atima galią blaiviai mąstyti. Mąstyti be skausmo, be širdgėlos, kartais ir be ašarų. Bet jaukumo jausmas dažniausiai apima, nes jaučiu, kad taip išsiigtas žmogus yra visai šalia. Širdyje, mintyse… Ir kai žinau, kad viena man svarbiausių sielų ilsisi ramybėje, su skausmu ateina ir palengvėjimas. Jam nereikia sielotis dėl kokių nors sunkumų, baimintis dėl ateities. Ir dažniausiai tas mintis prikaustantis taškas būna ilgesys, bet kartu su skaisčia ašara nusišypsau. Geri prisiminimai stipresni. Ir aš jaučiu tą sielą šalia. Ji šildo ir neleidžia palūžti.

Rodyk draugams




Kaip blogas.lt buvo “kažkokia sekta” išvadintas

O buvo taip…

Sėdžiu aš sau rami kaip belgas prie kompiuterio ir stebuklingąjame *.lt puslapyje rašau į Londoną emigravusiam A meilės laišką. O jai rimtai, tai veju jį į šuns dienas jo paties forume. Negražu, bet pats to nusipelnė. Matai, čia mes jį išvarėm, nebegrįš ponas ir liks ten gyventi, jei norim jį pamatyti- Vilniaus oro uostas netoli, o jau Londone pasitiks jis pats asmeniškai. Asilas. Bet juk mes ne apie tai, ar ne? Tai va. Staiga, lyg iš pelkių išbridus ragana, netikėtai atšokuoja sesuo ir, atsistojusi šalimais, liaudiškai tariant, čiapsi kaip paršas. Na, o aš, kaip stebėtinai nekantri ir nepastovi asmenybė, liepiau jai ropoti kuo toliau, nes, kitaip, ji pajaus didvyrio jėgą. Neiškentusi ji pradėjo kudakuoti lyg višta perekšlė, kad, matai, įdomu ką aš ten taip susidomėjusi darau. Atkirtau kažką panašaus į “Ne skarelių reikalas” ir dar kartą liepiau pasitraukti, šįkart jau gražiai. Neiškentusi įsikišo ir mama. Vos nenuvirtau nuo kėdės, kai ji pareiškė “Tai gal tu ten kokiose nors sektose landžioji?” Buku žvilgsniu į ją įsispoksojau. Netrukus išgirdau ir sesers komentarą “Ne, ji ten bloge savo landžioja”. Tuomet buku žvilgsniu spoksau jau į E (sesė), ji tokiu pačiu žvilgsniu į mamą, mama identiška išraiška į mane. Ir niekas nieko nesuprato. Nors ką ten, vėliau man paaiškino, sako, “Tai kad tu kaip apdujusi vaikštai pastaruoju metu…”. O kaip gi kitaip, kai sergu, mane pripumpuoja vaistais, vitaminais, o jau paskui neapdujus būsiu? Įžūlumas neišpasakytas. Kad ir kaip bebūtų, šiandien pranešiau- “Mam, einu aš prie kompo, tada riešus pasipjaustysiu ir lekiu šokti nuo štai to ąžuolo”. Nereagavo. Ir vienodai man.

Bai’bai

Rodyk draugams




 

Liepa 2017
P A T K P Š S
« Sau    
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31  

Nauji komentarai

Puslapiai

Draugai

Skaitau

Meta